Už tuos kurie ėjo nebijodami mirties,
žingsniu lydėjo paukščius kurie galėjo skriet.
Tėvynės vėliavą nešė širdyse,
žinojo tikrą kainą kraujo, kuris tekėjo viduje.
Už tuos kurie buvo paprasti,
kažkieno tėvai, sūnai, vaikai mylimi.
Už tuos kurie nesiklaupė ant kelių verkdami,
atvirom žaizdom ėjo į priekį ir sakė: mes būsime laisvi, būsime laisvi.

Jie nebuvo Dievai,
jie tik akmenys tylūs.
Jie nebuvo Dievai,
jie mūsų laisvė nebyli.

Už tuos kurie tikėjo likimu,
o likimas mėtė tarp savų ir svetimų.
Tarp žemės ir dangaus, tarp meilės ir kančios,
kai pasirenki dainą mirties iš vienos natos.
Kiek šiandieną atsiras tokių kaip jie,
be kaukių dievų, be auksinių šarvų?
Be troškimų šlovės, o tik iš širdies,
vardan tėvynės ir tegul tikėjimas man padės, man padės.

Jie nebuvo Dievai,
jie tik akmenys tylūs.
Jie nebuvo Dievai,
jie mūsų laisvė nebyli.

Amžinai gyvens mumyse,
tie vardai, jiems galvas lenkiame.
Amžinai gyvens mumyse,
tie vardai, jiems galvas lenkiame.