Mano gyvenimas, beribiai sapnai, prisiminimai keisti, kuriuos tu aplankai, mano minciu nepalieki tu, sugriaudama viska, kuo as gyvenu. Taip, viskas buvo seniai, tas juokas, tos svajones, kurias tu nuzudei, viskas liko kazkur toli praeityje, sudege, istirpo beprotiskam laike. Galbut diena, galbut vanduo, galbut tas keistas vejas, tas vejas, kuriuo mes taip tikejom, nusines mus ten, kur beprotiskas aukstis, kur nebuvo dar pakiles ne vienas paukstis. As tik noreciau kada nors susapnuoti tai, tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai, ir as tikiu tuo, kuo tikejom mes, sugris tas vejas ir vilti man atnes. 

As lauksiu vel to vejo, 
Kuriuo mes taip tikejom, 
Pakilsiu vel kaip paukstis, 
Pajusiu svaigu auksti. 

Nepamirsau, ka reiskia dziaugsmas, 
Ir liudesys, ir skausmas, 
taip as zinau, ka reiskia kristi, 
Sudegt, istirpt ir vel pakilti. 

As tik noreciau zinoti, kur tu. Pamirstu spalva tavo akiu. As taip noreciau sutikti saule su tavim, as taip noreciau buti tavo viltim. Galbut tai jura, galbut zvaigzdes, galbut auksciau, galbut tai mano sapnai, kuriuos as pamirsau, galbut tai viskas, ko as noriu, ka as jauciu, ko laukiu as, kuo as gyvenu, kazkas skambes klaikiam garse, turbut sulauks tos valandos, o gal ir ne. Tos akmenines geles, ar tu jas matei, jos nebemirsta net tada, kai jas sudauzai. As ne akmuo, as tik suzeistas paukstis, pasiilges jau seniai svaigulio ir aukscio, ir as tikiu tuo, kuo kazkada tikejom mes, sugris tas vejas ir vilti man atnes. 

As lauksiu vel to vejo, 
Kuriuo mes taip tikejom, 
Pakilsiu vel kaip paukstis, 
Pajusiu svaigu auksti. 

Nepamirsau, ka reiskia dziaugsmas, 
Ir liudesys, ir skausmas, 
taip as zinau, ka reiskia kristi, 
Sudegt, istirpt ir vel pakilti