Ten, kur tu, ten, kur aš, ten gili duobė
Praraja, o joje – užmiršta gėlė
Nebespjaudyk į veidą senų nuodų

Mūsų kelio ženklų jau seniai nėra
Pamiršta, sutrypta ta euforija
Kurioje taip ilgai tu mane migdei

Bet kaip galėjo tai nutikti
Žinau, kad žmonės linkę klysti

  Bet mano širdis ant balto sniego
   Ir tie jausmai seniai atvėso
   Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
   Rožių spygliai į kūną smenga
   O tu sakai: taip buvo lemta
   Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko

Pasimelsk už save, jei malda padės
Kiek dar metų reikės, kad pamiršt išties
Juk žinai, kaip sunku bėgt nuo praeities

Užgesink tas šviesas tunelio gale
Noriu būt ištrinta tavo planuose
Kiek dar skausmo reikės, kad pamiršt išties

Ir kaip galėjo tai nutikti
Žinau, kad žmonės linkę klysti

   Bet mano širdis ant balto sniego
   Ir tie jausmai seniai atvėso
   Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
   Rožių spygliai į kūną smenga
   O tu sakai: taip buvo lemta
   Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
   (x2)