Kart sutikau vaikin,
J visi Rycka vadina,
Jis nerko, nesikeikia
Ir man akyte pamerkia.

Jo markinukai aptempti,
Raumenukai papsti,
Jis – miesto paiba,
O a kaimiet paprasta...

Turi jis daug pinig,
Nors man tai ir nesvarbu,
Svarbu, kad jis pamilt mane,
Ir tada man bus gana...

K daryti a turiu,
Kad mane myltum vien tu?
Gal lencig tau uriti,
Ir bsi tu mano vergu?

O Rycka, Rcyka, tu beprotikai graus!!!
O Rycka, Rycka, tu afigienai patrauklus!!!
O Rycka, Rycka, mano knas trokta to,
K moki duoti, k moki duoti juk visom...

Jo fantastiki plaukai,
Lpos saldios kaip ledai,
Saldainiukas jis yra,
Pauki pienas, tralialia...

Be jo gyventi negaliu,
Vis galvoju ir tikiu,
Kad bsime visada kartu
Kaip tie balandiai tarp debes...

Bet toks gyvenimas yra,
Pasvajot juk galima,
inau, mans tu nepamilsi,
Tu tik skaudinsi ir nuvilsi.

Va tokia istorija,
Kuri atsiminsiu visada.
tai kas ta meil yra -
Viskas ima ir subyra!

O Rycka, Rycka, tu beprotikai graus!!
O Rycka, Rycka, tu afigienai patrauklus!!
O Rycka, Rycka, mano knas trokta to,
K moki duoti, k moki duoti juk visom.