Над вечереющим морем звучит своершенно восхитительно:

Tavo miestas - betoninės kaladėlės,
Kvailos varnos vis prišąla prie laidų.
Aš naminė tavo kanarėlė,
Man nešalta, tik [bad word]  neramu.

Ei, maitinki iš delno mane,
Šis narvelis per ankštas - ar ne?
Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai...

Tavo miestas - betoninės kaladėlės,
Kvailos varnos pergraužė laidus,
Rytas sirpsta, o lange vasario mėlis -
Išvažiuokim į pietus.

Ei, maitinki iš delno mane,
Šis narvelis per ankštas - ar ne?
Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai...